Ką prisiuvinėjau

Kad ir nerašiau, bet kažką paknebinėt pasiimu. Dar būdama neščia daugiau siuvinėdavau, o dabar laikas ribotas. Su kiekviena diena tikiuosi, kad vaikui jau paskutinį vakarą skauda pilvelį. Bet vis ta viltis nusikelia rytojui ir rytojui, ir dar rytojui... Bet vis tiek kažkada tai baigsis :)

Taigi. Dar iki kovo galo knebinėdavau Mother Earth. Norėjau pabaigti bent jau puslapį iki galo. Bet didėjant pilvukui darėsi nepatogu sėdėti su tokiu dideliu darbu. Tad teko padėt į šalį. Bet jau naujuose namuose rėmas surinktas, ir šis darbas vėl laukia savo eilės. Tikrai sulauks.

Dar iki gimdymo vietoj atidėdo giganto, norėjos pradėti kažką naują. Taigi, nusprendžiau pagaliau pradėti vro seseriai kažką. Bandžiau jai įsiūlyti ką nors iš Lanarte gėlių. Ko gero labiausia mane traukė gerberos, bet jia labai nepatiko. Tipo banalu, per daug konkretu, tas "nėriniukas" visai ne į temą. Dar kažką siūliau, bet irgi nepatiko. O kai sužinojo, kad klausinėju dėl to, kad renku paveikslą siuvinėjimui, tai sako aj, bus visai neįdomu. Tad nusprendžiau parinkti temą, ir pati išrinki kažką tokio, kad būtų daug vietos fantazijai. Iš peržiūrėtų variantų atsirinkau Vervaco dizainą, ir pradėjau jį siuvinėti. Jį turėjau iki pat gimdymo. O rezultatas štai toks

Gimus vaikui, dėl nebaigto tvarkyti namo, o ir dėl vaiko gydytojos mėnesį gyvenom pas vyro tėvus. Visi siuvinėjimo reikmenys saugiai gulėjo supakuoti dėžėje garaže. O ir ta laimė, džiaugsmas, bandymas susidraugauti su nauju dienos režimu buvau aukščiau visko. Laisvu laiku skaičiau vaikiškus žurnalus, straipsnius - kaupiau naują informaciją.

Bet vat atėjo ta diena, kai pajutau, kad ir po kelis dygsnelius, vis tiek noriu siuvinėti. Labiausia nagai niežtėjo pasiimti jau pradėtą, bet faktiškai su keliais dygsneliais užmestą vieną kalėdinį sempleriuką. Likimo ironija - aš jį buvau pradėjusi prieš pastodama. Galvojau pasidaryti dekoraciją praėjusioms kalėdoms. Bet... pastojau, ir kol buvo "linksmasis pykinimų" periodas, net pažiūrėt į siuvinėjimus negalėjau. Prisilietus prie medžiagos, paėmus siūlus darydavosi bloga, silpna. Taigi, kalėdos buvo atidėtos vos ne metams.

Siuvinėjasi šitas darbelis labai maloniai. Galbūt dėl to, kad ant natūralaus lino. Galbūt dėl dygsnelių. Negąsdina nei viskoziniai siūlai, nei nauji dygsniai. Pamenu, kai mokiaus siuvinėti, peltakis man labai nepatiko. Bet šiuo momentu jį atrandu iš naujo. Pradeda patikti smulkus atydumas ir kruopštumas.

Netgi gaila, kad aš jau perkopiau į antrą pusę.

Teks pabaigus imtis kažko panašaus :) O gal ir nepabaigus bus kažkas naujo? Savaitės bėgyje viską sužinosite. Ot būsiu kaip dresiruotoja liūtų narve. O jūs - tai liūtai. Tad šiek tiek timptelsiu už ūsų. Tikiuos nepyksit :)